Tinkamas pasiruošimas kelionei

Graikija, Kreta ir kitos salosJei mėgstate keliauti, turbūt jums nė nereikia pasakoti, ką pasiimti į kelionę, ko jums gali prireikti vienoje ar kitoje šalyje, kaip viską susikrauti ir kaip sutalpinti visus daiktus į nedidelę kuprinę. Tačiau kiekvienais metais atsiranda vis daugiau norinčių keliauti ir darančių tai pirmą kartą. Kas nors vis susigundo pigiais lėktuvų bilietais ir šauna į kokią Kretą savaitei pasikaitinti saulėje ar į Islandiją pamirkti lietuje ir pasigrožėti kriokliais, geizeriais ir šiltomis upėmis. Taip jau būna, kad pirmą ir net antrą, trečią kartus keliaujantys žmonės vis prisideda per daug daiktų arba per mažai – tiesiog pamiršta kažką tikrai svarbaus, ko užsienio šalyje gali prireikti.    

                  Iš tiesų, keliaujant nereikia turėti daugybės daiktų. Pakaks kelių viršutinių, kelių apatinių drabužių, gal kitų batų, higienos reikmenų, fotoaparato, dokumentų ir… ir ko gi dar gali prireikti kelionėje? Ypatingai dabar, kai jau seniai nei mes nei visa Europa negyvena deficito laikais ir gali kone bet ką nusipirkti be kurioje Europos šalyje. Pamiršote dantų šepetėlį? Ne bėda – keliaujate į artimiausią parduotuvę ar prekybos centrą ir netrukus jau laikote jį rankose. Žinoma, nauji daiktai kainuoja, tad geriau nepamirškite įsidėti brangesnių daiktų. Kad ir rūbų. Nors ir keliaujat kur šilta, pavyzdžiui, Kreta – juk tikrai ten šviečia saulė ir bus visada šilta, tačiau vakarais gali atvėsti ir prireikti megztinio. O galbūt bus vėsu oro uoste laukiant lėktuvo? Nepamirškite įsimesti vieno ar poros šiltesnių rūbų, net jei keliaujate į šiltus kraštus.

                  Niekada nekeliaukite su nauja, dar neišbandyta avalyne. Jei kelionėje nauji batai jums pradės trinti, tiek ir malonumo turėsite atostogaudami. Naujus batus svarbu pratampyti, reikia kad jie prisitaikytų prie jūsų pėdos. Tad, įsigykite naujus batus bent kelias dienas prieš kelionę, kad spėtumėte juos pratampyti ir jie neapsunkintų jūsų kelionės.

                  Nepamirškite ir tik jums reikalingų daiktų. Tai gali būti kokie vaistai, taip pat ir kontaktiniai lęšiai su visais jiems reikalingais reikmenimis, galbūt turėsite specialių poreikių, o gal negalite nė dienos ištverti be kramtomos gumos ar tam tikros rūšies saldainių? Svarbiausia yra turėti pakankamai pinigų (tiek grynų, tiek kortelėje), higienos reikmenis, bent kelis drabužius, asmens dokumentus ir žinoma, lėktuvo ir kitus bilietus. Visa kita yra nusiperkama arba nėra taip būtina. Geros kelionės!

Atostogaukime Kanarų salose!

Gran KanarijaKanarų salos yra Atlanto vandenyne, gerokai piečiau nei piečiausias Europos taškas. Ir vis dėl to, jos priklauso Europai, jei konkrečiau – Ispanijai. Čia šilta visus metus, gausu paplūdimių, gamtos paminklų, taip pat ir įdomios kultūros, tad nenuostabu, jog Kanarų salynas sutraukia milijonus turistų iš Europos, iš Amerikos ir kitų žemynų. Salos yra vulkaninės kilmės. Tai yra, jos kadaise iškilo iš vandenyno dugno veikiant geologiniams procesams. Vien dėl to jos ir įdomios. Išsiveržusi lava ir žemės drebėjimai sukūrė tokį kraštovaizdį, kokio nepamatysite jokioje Europos šalyje. Čia galima pasigrožėti ugnikalniu, pamatyti kraštovaizdį, primenantį mėnulį, įlįsti į urvus ir tiesiog grožėtis gamta.

                  Tačiau salyne ne vien gamta yra įdomu. Jei čia keliausite, visų pirma, reikės pasirinkti, kurią salą norite aplankyti Tenerifę? Gran Kanariją? O gal Lanzarotę? Visos salos yra įdomios. Visose galima pamatyti tiek nuostabių vaizdų, tiek ir salų kultūros. Galima apsistoti prabangiame viešbutyje, galima ir mažame kaimelyje. Miestuose pamatysite ne tik įdomią architektūrą, bet galėsite aplankyti ir muziejus, be abejo, pagulėti paplūdimiuose ar pasinaudoti prabangių viešbučių baseinais. Tačiau, jei keliaujate taip toli, kodėl gi nepamačius tos nuostabios Kanarų salyno gamtos? Patraukite į Tenerifę, užkopkite į ugnikalnį ir žiūrėkite toli toli, kur tik akys mato į Atlanto vandenyno platybes. Nukeliauti į Lanzarotę ir pamatykite, kaip maistas gaminamas, naudojant žemės gelmių karštį. Čia vos kelių metrų gylyje temperatūra siekia šimtus laipsnių! Aplankykite salų urvus, kurie driekiasi ir po žeme ir po vandeniu. O gal jus sužavės Gran Kanarija su savo įspūdingomis kopomis ir aborigenų kaimeliu? Galbūt norite sužinoti daugiau apie salas ir aplankyti muziejus. Pavyzdžiui, Kristupo Kolumbo muziejų ar sakralinio meno muziejų? O gal tiesiog mėgstate aktyvias pramogas ir norite būti 20 valandų per parą vandenyje? Kodėl gi ne? Juk vanduo čia sušyla iki 24 laipsnių ir jame maudytis vienas malonumas! O dar kiek įvairiausių vandens pramogų siūloma salose!

                  Kanarų salos tinka visiems. Ir tiems, kas nori ilsėtis paplūdimyje ir tiems, kas mėgsta laisvalaikį praleisti aktyviai. Jos bus įdomios ir gamtos mėgėjams ir kultūra bei istorija besidomintiems turistams. Salos kasmet pritraukia tiek daug turistų, kad čia tiesiog negali būti neįdomių pramogų. Tiesa, jei jau nusprendėte keliauti, bilietus ir viešbučius rezervuokite iš anksto, nes salas užplūs turistai ir visos pramogos bei nakvynė gali gerokai pabrangti ar net nebūti vietos, kur apsistoti!

Pietų miego nauda – ne tik vaikams

sapnuoti įdomybes miegantVisi nuo mažų dienų prisimename, jog popiečio miegas buvo būtinas, nors ir nelabai malonus kone visiems vaikams. O štai tuomet, kai jis pasidarė išties malonus – ruošiantis abitūros egzaminams, studijuojant universitete ar kasdien dirbant sunkų darbą, pietų miegui tiesiog nebeliko laiko. Taip verčiasi pasaulyje daugelis dalykų, kuriuos vertiname tik tuomet, kai prarandame. Tad nieko keisto, jog suaugusieji vienbalsiai teigia, jog pietų ar popiečio miegas, saldžiai sapnuojant pirmos dienos pusės įspūdžius, yra labai reikalingas ir malonus užsiėmimas. Tuo tarpu vaikams tai tikra nuobodybė – reikia miegoti, kai būtų galima žaisti, lakstyti ar galų tiesiog elgtis taip, kaip elgiasi suaugusieji.

Vis tik dažnai suaugusieji pernelyg anksti atsisveikina su pietų miego metu aplankančiais sapnais. Dažnai nors ir atrodo, jog tam nėra laiko, viską gudriau sudėliojus galima būtų tikrai spėti numigti, pasinerti į gražiausius sapnus, o gal sapnuoti kokius nors sprendimus, kurie niekaip neatėjo į galvą pirmoje dienos pusėje. Dažniausiai darbuose po pietų visi gerokai linksta į miegą. Tai visiškai natūrali žmogaus, kaip ir daugelio kitų žinduolių, paros ritmo būsena. Ir kas vyksta tuomet? Tikrai taip – prie kavos aparato nusidriekia eilės, pasklinda šio gėrimo aromatas. Kartais jis padeda labai nežymiai, išsekintas organizmas ir pavargusios smegenys net kavos nepažadinamos – tiesiog būna labai nepalanki fazė darbui. Tada seka kitas natūralus daugelio žingsnis – vietoj to, kad dirbti arba ilsintis sapnuoti, naršomi socialiniai tinklai, skaitomi naujienų portalai ir kitaip stumiamas laikas iki to meto, kai galų pavyks ištrūkti namo.

O kaip galėtų būti iš tiesų? Suvalgote pietus, dešimt ar penkiolika minučių pasivaikštote, randate tylų kampą ir nors keliolikai minučių užmiegate… Tikrai taip – net ir dešimt minučių miego, su sapnais ar be jų, gali puikiai atgaivinti jūsų smegenis ir visą kūną. Žinoma, pirmieji kartai būna tikrai sunkūs – pabundate sunkia galva, nepamenate nei kur esate, nei kokia šiandien diena, jei pavyksta ką nors sapnuoti, tai dar labiau išveda iš pusiausviros. Ir tai yra natūralu – pavargusios smegenys nusiteikė ilgam miegui, ir į jį pasinėrė. Tad atsibusti bus tikrai nelengva. Tačiau jei taip numigsite per pietus bent kelias dienas iš eilės, organizmas prie to pripras ir sugebės kuo puikiausiai išnaudoti tas dešimt ar penkiolika minučių geram poilsiui. Nustebsite, koks žvalus pabusite, koks būsite darbingas ir vėl nersite į tai, ko ir atėjote į darbą. O tuo tarpu vangieji kolegos dar tebegurkšnos pirmąjį puodelį kavos ir lėtai žvalgysis po naujienų portalą.

Sapnų reikšmės skirtingose kultūrose

Sapnų reikšmės senovėjeKą nors įdomesnio naktį susapnavę ryte dažniausiai ieškome sapnininko arba tiesiog naršome internete, ką būtent tas vaizdinys reiškia. Kartais tai nuvilia, kartais nuteikia labai gerai, retkarčiais prajuokina o būna ir taip, kad ne juokais išgąsdina. Rimti ir net visai nerimti psichologai sako, jog tokiomis sapnų reikšmėmis reikėtų toli gražu nepasikliauti, nes visi yra be galo individualūs, kiekvienam galintys reikšti vis kažką kitko. O jei įdomumo dėlei dar pasinersime į kitų šalių sapnininkus, atrasime išvis keistų dalykų, kurių niekaip nesugebėsime ne tik pritaikyti, bet ir apskritai suvokti. Na, nebent labai jau norėsis kaip nors dalelę tiesos „pritempti“ ir sau.

Įdomiausi dalykų sapnų reikšmių aiškinime dedasi senose, gana primityviose civilizacijose. Čia galime turėti omenyje ir tiesiog istorinius duomenis apie tai, ką su sapnais veikė ir kaip aiškino tolimi mūsų protėviai, ir šių laikų genčių gyvenimą, kur šamanizmas, žynio pareigos vis dar yra labai svarbios. Kartais tam tikri sapnai netgi nulemdavo mirtį – jei tik išsiduodavai genties žyniu, jog teko sapnuoti tris juodus paukščius, tai būdavo ženklas, jog tavęs reikia mirusiems protėviams ir tave tiesiog paaukodavo. Visų laimei. Dabar rasti sapnininke tokią sapnų reikšmę būtų mažų mažiausiai keista, jei apskritai įmanoma. O tuo labiau bandyti pritaikyti tai sau.

Ne toks žiaurus atvejis, tačiau taip pat galimai neretas – tai kai svetimų kultūrų aprašyta sapno reikšmė yra tiesiog nesuprantama. Ar nesuvokiama prasmė. Pavyzdžiui, kai kuriose gentyse susapnuoti mėlyną lapę ar kitą šuninį žvėrį reikšdavo, kad jums kuo greičiau reikia išsikasti kuo daugiau į kurmio panašių urvelių ir ten lindėti bent tris dienas per pilnatį. Jei tai ir aišku, tuomet prasmę suvokti sunku. Žinoma, sekti tokiais senovinio sapnininko nurodymais tikrai galima. Tuomet ir jūsų sapnų reikšmės, ypač jei mėgstate kiekvieną rytą jas aiškintis, jums pasirodys kur kas įdomesnės, pridės spalvų į nykų jūsų gyvenimą.

Kodėl nykų? Na argi ne nykiai turėtų gyventi tas, kuriam rūpi jo sapnų reikšmėmis? Ypač kiekvieną rytą, paniškai ieškant aprašytojo savojo nakties vaizdinio, o jo nerandant, lendant į senuosius archyvus ir skaitinėjant va tokius va sapnininkus. Vajė vajė, galėčiau pasakyti. Kitą vertus, kaip jau anksčiau ir paminėta, kur tokių instrukcijų sekimas tikrai paįvairintų gyvenimą. Na ar dažnai tenka  lindėti pačių išsikastuose urveliuose po žeme?

Vokiečių aviganiai – vis dar populiariausi

Vokiečių aviganis - puikus šuoLegendinė vokiečių aviganių šunų veislė, išgarsėjusi televizijos serialų ir filmų pagalba, vis dar pasaulyje išlieka kaip viena populiaria. Labai panašiai yra ir Lietuvoje – šie šunys tikrai mėgstami ir plačiai auginami, nors toli gražu ir nesame avių augintojų tauta. Tačiau veislių tikroji paskirtis jau senokai nukeliavo į užmarštį, dabar juos perkame ir auginame visai dėl kitų savybių – draugiškumo, grožio, gero charakterio, paklusnumo ir prieraišumo, galiausiai – dėl vaikystės svajonės, kasdien matytos televizijos ekrane ir galų gale išsipildžiusios. Ir šioje vietoje vokiečių aviganis susirenka visus pliusus bei pelnytai nukonkuruoja kitas šunų veisles savo populiarumu.

Tiesa, ši veislė dar ir ganėtinai nebrangi. Priežastis to vėlgi paprasta – populiarumas, lengvas veisimas ir nepailstantis platinimas. Turint omenyje, jog Lietuvoje vis dar mažai kas pasirengęs mokėti kelis šimtus eurų daugiau vien už tai, kad šuo turėtų kilmės dokumentus, pas mus gausu nekilmingų, neoficialių aviganių. Netrūksta ir jų mišrūnų, dažniausiai su kitomis stambiomis šunų veislėmis. O nepatyrusi akis, paprastai kaimo žmonių, auginančių šunis vos ne vietoj namų signalizacijos, nelabai tai ir atskiria. Tad namuose, savo kieme, voljere ar kaimo sodyboje turėti vokiečių aviganį – toli gražu jokia ne prabanga, o tai tikrai stipri šių šunų išplitimo priežastis.

Na o vis tik, kodėl gi jie taip mėgstami? Ko gero televizinio populiarumo faktas čia vis dar turi stiprią įtaką. Ypač vaikams – jie visada nori savo herojus matyti gyvai šalia, ir jei su betmenu ar supermenu kur kas sudėtingiau, tai štai visų vagių siaubą Reksą galima turėti tiesiog savo namuose. Patinka aviganiai ir tėvams – tai be galo draugiški, socialūs, saugūs šunys, su kuriais nebaisu palikti vaikus. Netgi atvirkščiai – šie šunys geba puikiai saugoti vaikus, tampa jiems vos ne auklės, pakelia parkritusius ar paguodžia verkiančius. Jie labai jausmingi ir supratingi, tad nuo tėvystės rūpesčių pavargusiems gimdytojams tai puikus sprendimas.

Na o ar šie šunys vis dar naudojami pagal savo veislę? Pavadinimas sako, jog vokiečių aviganiai buvo išvesti tam, jog kažkur Vokietijoje ganytų avis. Ko gero Lietuvoje tokio pavyzdžio tikrai nerasime. Na, nebent koks nors avių savininkas ūkininkas, nors ir apsitvėręs elektriniu piemeniu savo bandą, kažkur šalia laiko ir vokiečių aviganį kaip atgrasymo priemonę vilkams. Na o kitose pasaulio šalyse vis dar yra archajiškų ūkių, kur šie šunys naudojami tiesiogiai avių ganymui. Beje, jie puikiai tinka ir įvairioms tarnyboms – policijoje, valstybės sienos apsaugoje ar net kariuomenėje. Vis tik televizijos serialai, pasirinkę šią veislę, toli gražu ne iš piršto laužė vaizduotas situacijas ir šuns gebėjimus.

Informacijos ir įkvėpimo šaltinis – www.sunu-veisles.eu.

Tipinis turistas tipiniame mieste

Barselona ir turistai jojeToks straipsnis, kuriuo siekiama nušviesti, kaip gi atrodo tipinis keliautojas, gali padėti į save pažvelgti iš šalies ir susikurti kiek įdomesnį, įvairesnį, ne tokį banalų atostogų planą. Tad pabandykime apibendrinti, kaip gi atrodo kaip gi atrodo tipinis užsienio turistas, nepriklausomai nuo tautybės, tipiniame gausiai keliautojų lankomame mieste.

Toks miestas, puikiai tinkamas šiai situacijai modeliuoti, tebūnie Barselona. Tai vienas didžiausių Ispanijos miestų, o dar ir katalonų sostinė, turinti gausius kultūros vertybių išteklius, puikų klimatą, visą pramogų puokštę ir net skaidrios, šiltos jūros pakrantę šalimais. Ispanijos rytuose esanti Barselona kasmet pritraukia milijonus turistų iš viso pasaulio, pradedant artimiausiomis kaimyninėmis valstybėmis ir baigiant tolimosios Kinijos bei Japonijos turistais, kurių siaurose senamiesčio gatvelėse bei kiek erdvesnėse aikštėse netrūksta nei žiemą, nei vasarą, nei rytais, nei vakarais. Net ir lietų lyjant skėčiais pasidabinę tolimųjų šalių turistai skuba pamatyti kuo daugiau Barselonos įžymybių.

Ir jie elgiasi, tiesą sakant, gana panašiai, kaip ir dauguma kitų turistų iš viso pasaulio. Dažniausiai į konkretų miestą keliaujamą neilgam – kelioms dienoms. Ryškus keliautojų antplūdis būna savaitgaliais, kuomet vos per pusantros ar dvi dienas turistai siekia nors kiek nors pažinti naują miestą. Pasigriebę fotoaparatą ir buteliuką vandens, sukišę akis į žemėlapį ir vos kartais jas pakeldami į didingų bažnyčių bokštus (beje, kuriuos dažniausiai apžiūri pro objektyvą), jie zuja siauromis Barselonos gatvėmis, kruopščiai aplankydami visus įvairiausiuose rašytiniuose giduose nurodytus lankytinus objektus, tiek populiariausių dešimtukus, tiek privalomus pamatyti, tiek ir ne tokius populiarius, bet smarkiai rekomenduotus draugų ar pažįstamų.

Tarp ilgų zujimų po miestą turistai mėgsta sustoti pailsėti parkuose. Suoliukų čia netrūksta, tad kodėl gi ne. Čia galima ir pavalgyti, ypač, jei pavyksta rasti nebrangią kavinę. Nors, derą pasakyti, pietauti kavinėje – ne toks ir dažnas reiškinys tarp turistų. Pastarieji kur kas dažniau kavines renkasi kavines vakarienei, pavargę ir išsekę, tačiau, tikėkimės, kupini įspūdžių ir įkvėpimo, kuriuos per dieną suteikė naujai atrastas miestas.

Kitą diena – vėl tokia pat, kartais įlendant į kokį muziejų, kartais pavažiuojant į užmiestį apžiūrėti teminio parko ar papramogauti. Pirmąsias dienos valandas neabejotinas traukos centras yra ir paplūdimys, kurių Barselonoje vėlgi netrūksta. Vakare, paprastai po vakarienės, vėl grįžtamą į pajūrio promenadas, kur galima ramiai, arba toli gražu visai neramiai, turint omenyje turistų gausą, pasivaikščioti prieš miegą ir naują tipinę tipinio turisto dieną tipiniame turistiniame mieste.

Į Vilnių plūsta fotografai

Fotografai VIlniujeFotografavimas kaip hobis ar kaip laisvalaikio praleidimo būdas labai išpopuliarėjo prieš kelis ar keliolika metų. Priežastis to labai paprasta – tiesiog atsirado galimybės arba gana pigiai nusipirkti fotoaparatą, arba, labiau galioja šiems laikams, turėti pakankamai gerą foto kamerą savo išmaniajame telefone. Daug fotografuoti besiveržiančių naujokų drąsiai vadino ir tebevadina save fotografais, nors kartais net nesupranta, kas ta matrica, ką reiškia trys ketvirčiai ir kuo skiriasi portreto fotografavimas nuo peizažo. Tai tarsi dar viena mada, kuomet bandomas kurti tarsi menas, tarsi tiesiog maloniai leidžiamas laikas. Ir pačiame fotografafime galime įžvelgti įvairių madų bangų – nuo portretų, jūros peizažų, iki gamtos fotografijos ar senų, apgriuvusių pastatų įamžinimo. Būtent dėl pastarojo punkto vis dažniau fotografai Vilniuje landžioja po įvairias pakampes, atranda kiemelius ir gatveles, netgi rajonus, kur seniau tarsi nežinojo.

Kone daugiausiai erdvės savo meno kūrimui fotografai Vilniuje atranda Užupyje bei aplinkiniuose senuose rajonuose. Čia netrūksta tikrai senų, įdomių pastatų, kurių dauguma dar ir beveik avarinės būklės – gražiai aptrupėję, įvairiai aplopyti, apkarstyti džiūstančiais skalbiniais ir panašiai. Tiems, kam tai neatsibodę, tai – tikra Meka. Kurti menui, ypač užsimetus kokį triukšmus generuojantį filtrą ar tiesiog efektą arba tiesiog fotografuojant nespalvotų režimu.

Savotiškai fotografų akyse ir vėliau publikuojamose nuotraukose atgyja ir Vilniaus daugiabučiai, dar prieš dešimtmetį tiesiog kėlę šleikščias asociacijas, o dabar pateikiami per nostalgijos prizmę. Galų gale juk tai daugumos mūsų vaikystė, tie betono luitai, tarp jų išsibarstę kiemai, garažai ir nedidelės parduotuvėlės ar kirpyklos pirmuose aukštuose perdarytuose butuose. Fotografijai, ypač šalia pateikiant gražiai ašarą spaudžiantį įrašą – tai taip pat nebloga erdvė.

Ir tokių fotografavimo madų būna pačių įvairiausių, jos banguoja, vienus metus visi fotografai plūsta ieškoti Vilniaus ar kitų didmiesčių apleistų kiemų, kitą kartą traukia į Kuršių Nerijos kopų plynes. Laimei, tikriausiai, kad laimei, dauguma tokių vienadienių mėgėjų tokį savo hobį greit užmiršta. Na o vienetai pasilieka jį visam gyvenimui, neretai fotografavimą paversdami dar ir pajamų šaltiniu. Tiesa, pragyventi iš meninių fotografijų yra tikrai sudėtinga. Jeigu yra tikslas iš savo hobio užsidirbti, neabejotinai reikia panaudojus žinias ir įgūdžius juos nukreipti į kur kas praktiškesnes sritis – žurnalistiką ar dabar ytin populiarią vestuvių fotografiją.